MISIJA

DSC_0166

Vitos Ličytės nuotrauka

 

Versija skubantiems:

Visuomeninė organizacija „Sugrįžk į save“ vienija tuos, kurie nori mokytis ir

tobulėti kiekvieną dieną tam, kad gyvenimo išmintimi galėtų dalytis su kitais. Tuos,

kurie jaučia atsakomybę ir pareigą būti švyturiais kievienam ieškančiam laimingo

gyvenimo kelio.

Žinojimas, kaip jausti vidinę ramybę, nepaisant išorinių aplinkybių – yra kiekviename

mūsų, tiesiog tai pamiršta. Iš atminties tai ištrina nesirūpinimas savo kūno, minčių ir

dvasine švara ir sveikata.

Išmokęs pažinti save, kiekvienas gali būti Mokytojas. Išmintingi gyvenimo

Mokytojai – dvasiškai turtingos valstybės pamatas. Valstybės, iš kurios masiškai

gyventojai nevažiuotų, nes suvoktų, jog uždirbti laimės svetur, jos nesuradus savyje –

neįmanoma.

Versija gyvenantiems lėčiau:

Šiandienos visuomenėje daugelį gyvenimo klausimų mėginama atsakyti pinigais ir

tuo, ką už juos galima nusipirkti. Galvojama, kad kaupiant materialius turtus, atsivers

daugiau kelių į laimę. Dėl jų dažnai varžomasi, kartais netgi su sau artimiausiais

žmonėmis – šeima ar draugais, dažnai pačiam to nė nesuvokiant. Toks požiūris

žmogų paprastai įkalina, o ne išlaisvina. Kuo daugiau turtų, tuo daugiau nerimo jo

netekti ar pavydo, kad kažkas jo prikaupė daugiau nei tu.

Žmogus prisiriša prie minties, kad kažką turi ar kažko neturi, taip sureikšmindamas

ne tik dalykus, kurie iš prigimties yra laikini, bet ir pats save – juk galvojama, kad

kažkas priklauso ar turėtų priklausyti man, yra mano ir ne kieno nors kito. Toks

požiūris skaldo visuomenę, šeimą ir galiausiai patį žmogų, kuris su tokia pasaulėžiūra

gyvena ir anksčiau ar vėliau atsiduria aklavietėje. Žmogus ne tik taip gyvena pats,

bet tai perduoda ir savo vaikams, savo tokiu požiūriu daro įtaką aplinkiniams. Tokia

pasaulėžiūra jis prie savęs pritraukia tokius pačius žmones, koks yra pats, be to, po to

dažnai juos vadina „blogais“ ir kaltina dėl savo gyvenimo nesėkmių, nors iš tiesų tai,

kas jį supa, tėra tik jo pačio atspindys.

Taip iš kartos į kartą keliauja svajonės tapti milijonieriais, pamiršus, kad tai ne tas

pats kaip tapti laimingu žmogumi. Gaila, kad dažniausiai tai suvokiama per vėlai,

kai veltui iššvaistoma didžioji dalis gyvenimo, o dar dažniau apie tikrąją gyvenimo

prasmę taip ir nesusimąstoma. Tiesa, dažnai žmonės savo vidinę jausmų tuštumą

dangsto tokias žodžiais kaip: „laimė“, „meilė“, „nuoširdumas“, „gėris“, – tačiau jų

esmės taip ir neperpranta. Bet juk, ar galima protu suvokti, koks yra skonis to, ko tu

niekada nesi ragavęs.

Reikia, kad kažkas su tikruoju gyvenimo skoniu supažindintų. Kažkas, kas žino,

kaip tampama tikrai laimingu ne išorėje, kad tai demonstruotum kitiems, o atrandant

vidinius laimės šaltinius. Kaip tai padaryti? Tai vis dažniau šiandien užduodamas

klausimas.

Atsakymus bando pateikti daug kas – tiek populiarių šiuolaikinių psichologinių

knygų autoriai, tiek tie, kurie remiasi daug amžių skaičiuojančiais šventraščiais ar

kitais senolių paliktais gyvenimo patarimais. Visur sakoma ta pati tiesa – norint būti

laimingu, reikia šiandien dažnai iškreiptą požiūrį į gyvenimą pakeisti į teisingą.

Teisinga būtų būti geram, padėti kitiems, negalint to padaryti, bent jau nekenkti,

mylėti ir atjausti, priimti kiekvieną tokį, koks jis yra, išsilaisvinti iš pykčio, pavydo,

godumo ir kitų neigiamų emocijų, taip pat rūpintis savo kūno sveikata, atsisakant jį

griaunančių priklausomybių, valgant sveiką maistą, gyvenant judriai ir pagal savo

prigimtį gamtos ritmu – taip skelbiama žinomose laimės formulėse.

Ne vienas tai daug kartų esame girdėję, tačiau – žinoti neužtenka. Tenka pripažinti,

kad dauguma šių laimės receptų pritaikyti savo gyvenime taip ir nesugeba. Antraip

dabar šalis nespręstų tiek problemų, susijusių su augančiu nelaimingų žmonių

skaičiumi, tokių kaip: depresijos, savižudybės, alkoholizmas, išyrančios santuokos ar

likimo valiai paliekami vaikai.

Kodėl net ir žinant, ką daryti, daugeliui taip ir nepavyksta tapti laimingais? Trūksta

tikėjimo, kad tos tiesos veikia arba kad jos gali veikti ir tavo gyvenime, o svarbiausia

– žmogus nepažįsta savęs ir neturi žinių, kaip save pažinti. Kas jį galėtų to išmokyti?

Aišku, geras ir išmintingas Mokytojas. O kur tokių surasti? Kiekvienas galime juo

panorėję tapti.

Kiekviename mūsų yra ir gėrio ir blogio, bet tik ugdydamas savikritiką gali pastebėti

savo trūkumus, išmokti juos slopinti bei sustiprinti gerąsias puses. Taip tobulėti gali

visi. Visai nesvarbus tavo amžius, išsilavinimas, pajamos, šeimyninė padėtis, užtenka

vienintelio dalyko – nuolankaus pripažinimo, kad esi mokinys – pripažinti savo

padarytas klaidas ir iš jų mokytis.

Toks požiūris po truputėlį ugdo stiprų ir išmintingą žmogų, kuris jaučia atsakomybę

už visa, kas jo gyvenime įvyksta. Tos atsakomybės jis neperkelia valdžiai, jos

priimamiems įstatymams, aplinkinių nuomonei ar elgesiui, oro sąlygoms ar kitoms

aplinkybėms. Jis nieko nekaltina, nes pats kontroliuoja savo gyvenimą.

Tai panašu kaip mokytis valdyti automobilį. Iš pradžių žvilgčioji į pedalus, nepažįsti

kelio ženklų ir nežinai taisyklių ar ko tikėtis iš kitų važiuojančių tuo pačiu keliu,

tačiau vėliau tai tampa įpročiu ir gali važiuoti atsipalaidavęs ir su malonumu.

Juk net ir vairuoti automobilį paprastai neišmokstame vieni, todėl ir čia, sėdant už

tikro gyvenimo vairo ir norint tapti puikiu vairuotoju, reikalingi geri Mokytojai.

Būtent į juos reikia atsigręžti, kai eilinį kartą klausiama, ką daryti, kad visuomenė

taptų sveikesnė t.y. laimingesnė.

Reikia Mokytojų, kurie savo pavyzdžiu perteiktų meilės, gėrio, atjautos,

sąžiningumo, teisingumo, atsakomybės principus ir padėtų ugdyti stiprios moralės

asmenybes, kurie suvoktų kaip kurti laimingą šeimą, o jų visuma juk ir yra sveika

laiminga visuomenė.

Laiminga visuomenė renka teisingą ir išmintingą valdžią, ir taip išgyvendina iš

savo kasdienybės apgaulę, išnaudojimą, patyčias, smurtą ir kitas blogybes, kurių

padarinių sprendimui šiandien išleidžiamos krūvos pinigų. Daug investuojama į

mokslo pažangą, aukštas technologijas tikintis, kad tai padės išspręti problemas,

tačiau technologijos tobulėja, o laimingai gyvenančių – mažėja.

Visuomeninė organizacija „Sugrįžk į save“ vienija tuos, kurie nori mokytis ir

tobulėti kiekvieną dieną tam, kad gyvenimo išmintimi galėtų dalytis su kitais. Tuos,

kurie jaučia atsakomybę ir pareigą būti švyturiais kievienam ieškančiam laimingo

gyvenimo kelio. Žinojimas, kaip jausti vidinę ramybę, nepaisant išorinių aplinkybių –

yra kiekviename mūsų, tiesiog tai pamiršta. Iš atminties tai ištrina nesirūpinimas savo

kūno, minčių ir dvasine švara ir sveikata. Išmokęs pažinti save kiekvienas gali būti

Mokytojas. Išmintingi gyvenimo Mokytojai – dvasiškai turtingos valstybės pamatas.

Valstybės, iš kurios masiškai gyventojai nevažiuotų, nes suvoktų, jog uždirbti laimės

svetur, jos nesuradus savyje – neįmanoma.