Lietuvos vaikai ne vienerius metus tarptautiniuose tyrimuose įvardijami kaip vieni nelaimingiausių. Norint, kad jų būtų daugiau laimingų reikia reklamuoti ne nuogas paneles, o šeimą ir parodyti, kaip veikia meilė, visuomeninės organizacijos „Sugrįžk į save“ vadovas – fizinio ir dvasinio sąmoningumo mokytojas Vytautas Karklelis.

Jau ne vienerius metus Lietuvos vaikai tarptautiniuose tyrimuose įvardijami kaip vieni nelaimingiausių. Ką daryti, kad situacija keistųsi?

Pagrindinis nelaimingumo šaltinis yra iš tėvų, iš jų intelekto. Esminis dalykas – pradžioje reikia mokyti visą visuomenę, pradėti nors nuo mokyklos, netgi prieš mokyklą. Turi būti aiškinamas požiūris į vertybes, paaiškinti, kas apskritai yra vertybė. Pavyzdžiui, pinigai – ar tai yra vertybė, o dvasiškumas, tikėjimas? Aiškinti, koks žmogus yra geras, kad, kai žmogus geras, tai ir jo vaikas bus geras, bus gerai auklėjamas, eis į pasaulį ir negadins kitiems gyvenimo, trauks gerus žmones, kurs aplink save gerą terpę, ieškos tos geros terpės ir didins ją.

Dar prie vaikų nelaimingumo prisideda tai, jog žmonės mažai uždirba ir čia visai ne apie pinigus reikia kalbėti. Visų tų biurokratų, visų darbdavių aiškinimai, pavyzdžiui, kad dirbk daugiau – daugiau uždirbsi. Tai klausimas – ar dirbsi ar gyvensi? Darbas – jis gali būti, bet užimdamas ne tiek daug laiko žmogaus gyvenime, nes tada jis negali skirti laiko bendravimui su vaikais.

Be to, neturėdamas laiko žmogus negali savęs ugdyti. Tik gavęs laisvo laiko gali pažvelgti į save, užduoti klausimus, jei kažkas „subyrėjo“ gyvenime, tai bandyti tai suklijuoti. Kai žmogus atsipalaiduoja, jis švariau pamato savo gyvenimą, įvertina jį – taip sakant „savo lentynas“ sudėlioja.

Dar svarbu tai – šeimos su kokiomis šeimomis bendrauja. Svarbu, kokių toje šeimoje yra vertybių ir, ar jie geresnes vertybes iš tavęs paims ir tu juos tarsi „ištaisysi“, ar perimsi tos šeimos blogesnes vertybes. Visą laiką vyksta gėrio ir blogio kova. Priklauso nuo to, koks tavo „stuburas“, ar tu pats jį išauginai savyje. Turiu omenyje, ar išauginai tą gėrį, sąžinę, tikros meilės suvokimą, dvasingumą viduje, jį perpratai ir jis įsišaknijo tavyje, ar paprasčiausiai suvoki tai tik kaip įstatymus. Įstatymai keičiasi. Turėdamas savo vidinį gėrio įstatymą moki atskirti žmones, tai toks žmogus yra stiprus. Jis yra mokytojas, aplink jį buriasi žmonės, kurie yra silpni. Jie tada stiprėja ir ieško patvirtinimo Mokytojo pavyzdyje, ar jie eina teisingu keliu.

Teisingą kelią gali nurodyti tam tikri žmonės, kurie į šį pasaulį atėjo kaip Mokytojai, bet jie turi būti tikri. Kai kurie vadinami „mokytojais“ pagal šablonus, bet jie negilūs. Galima laikytis dešimt Dievo įsakymų nebūnant išmintingu, jų nesuvokiant, o galima per suvokimą, per gyvenimą, net neskaičius tų įsakymų, juos jau turėti savo viduje.

Kiek vaikų laimė priklauso nuo to, ar laimingi jų tėvai? Ar jei nelaimingi tėvai, tai ir vaikai nelaimingi?

Svarbiausia suformuoti teisingą požiūrį. Nuo požiūrio priklauso laimingas ar nelaimingas vaikas bus. Jeigu teisingai suformuoji požiūrį į pasaulį, jei šalia yra išmintingas žmogus, intelektualus, kuris domisi dvasinėmis ypatybėmis, laikosi gėrio, meilės, tikėjimo, teisingumo, tai savaime jis perteiks teisingas vertybes.

Vaikas kaip dalis tavęs ir jam turi sudaryti sąlygas kaip sau, o gal dar net geresnes. Bet jei žmogus kenčia ir yra emocionaliai deformuotas, nors ir dirba vaikšto, tačiau psichiškai yra šiek tiek pažeistas arba darboholikas, tai pažeidžia ir vaikus.

Pavyzdžiui, jei darbe santykiai su darbdaviu prasti, nes gal algos nesumokėjo, svarbu tokių problemų nepermesti ant vaikų. Dažnai girdžiu iš žmonių, kad vaikai neklauso, nemoka tėvai bendrauti su jais. Kada vaiką myli tėvai ir vaikas tai jaučia, šiems tėvams nereikia ko nors įrodinėti aukštojo mokslo diplomais. Kai kurie savo vaikams demonstruoja savo išsimokslinimą ir bando prieš vaikus tuo teisintis. Tai dar nereiškia, kad vaikas tokius tėvus gerbs ar jų klausys. Pagrinde šeimoje savo pavyzdžiu turi parodyti vaikui ir vaikas tai pamatęs turės norą taip pat gyventi, vaikui patiks. Jeigu tėvai klaidingai kažką pasako, jie turėtų nesigėdyti ir vaiko atsiprašyti, bet taip elgtis derėtų tik tuo atveju, jei tėvai supranta, kad vaikas pajėgs tai tinkamai įvertinti ir tai nebus tarsi jų nusižeminimas.

Maži vaikai, ypač mergaitės, kai žaidžia su lėlėmis jų žaidime galima pamatyti visus šeimos santykius. Jeigu bus šeimoje barniai, tai barniai ir su lėlėmis, jei mušimai tai mušimai, o po to atsiprašymai.

Viskas eina per širdį. Jeigu nuoširdžiai viską darai – patarinėji, išklausai, o vaiką reikia būtinai išklausyti. Tai yra svarbiausia – jį suprasti, užjausti. Išklausęs bent vienas iš tėvų turi paaiškinti, ką reikia daryti toliau, tačiau duoti ne vieną pasirinkimą, o paklausti ir jo pačio, kad po to vaikas neprašytų aklai jo vesti per tą kelią, kuriame jis atsiduria. Reikia paklausti vaiko, – „na, o kaip tu manai?“ Duoti užuominų ir paklausti, -„kaip tu tokioje situacijoje pasielgtum?“.

Jeigu vaikas kažką labai sureikšmina, reikia to nesureikšminti, bandyti surasti išeitį, nes nieko reikšmingo nėra. Žmogus praranda gyvenimo prasmę, kai kažkokią nesąmonę materialią ar darbo reikalus padaro pagrindine vertybe. Darbas nėra vertybė, vertybė – tai žmogaus gyvenimas, o darbą galima keisti. O žmogus vieną kartą gyvena. Išmintis yra laiku perprasti, ne iš karto daryti. Daugiausiai žmonės veiksmą padaro, o vėliau teisinasi. Iš pradžių sąmoningumas, o po to tik reikėtų galvoti apie veiksmą.

Psichikos sveikatos tyrimai rodo, kad meilės ir švelnumo vis dar per mažai Lietuvos šeimose. Kodėl tas meilės trūkumas jaučiamas šeimoje?

Viena esminių priežasčių – tėvų nepagarba vienas kitam. Pavyzdžiui, kai tėvai yra išsiskyrę, būna, kad viena pusė kaltina kitą pusę, o vaikas juk niekuo dėtas, jam reikia abu tėvus turėti.

Kai vaikai auga nemylinčioje šeimoje, kurioje nėra tinkamų žmogiškumo vertybių, tai tėvai visada teisinasi, kad jie neturi laiko, nes reikia uždirbti pinigų o, kai jų turės, tai sutvarkys šitą, padarys tą. Tai netiesa, visai nebūtina tų pinigų turėti, kad gerai gyventum.

Visų antra, žmogus visada turės gyvenimui pinigų, bet tas pavydas visada žmogui neduoda kažkaip sustoti ir pamąstyti apie vidinį pasaulį, orumą, todėl ir su vaiku mažai bendrauja ir jo nepažįsta. Būna tokių šeimų, kur kartu gyvena, bet vaikas sau, o tėvai sau, na, geriausiu atveju duoda jam pinigų ir sako, -„eik – nekvaršink mums galvos“.

Dar būna, kad šeimoje tėvai užsiima seksu ir vaikai tai mato, o neturi matyti. Tėvai ne visi gali paaiškinti, kas tai yra. Lytiniai santykiai yra numeris du, tai niekada neina meilės priešakyje. Sakysite, kad dabar ne tas amžius? O nuo amžiaus niekas nepriklauso, jeigu „stuburo“ žmogus neturi, tai čia kaip mada – mados keičiasi, o žmogus daug metų veidmainiauja, nes neturi savo stiliaus. Jis tokiu būdu tik ugdo save paviršutiniškai – tik savo išorę, o savo vidaus visai nelavina.

Medikai pastebi, kad vis jaunėja amžius, kada gyvenime atsiranda lytiniai santykiai. Mergaitės vis anksčiau išauga iš žaidimo su lėlėmis…Kodėl taip yra?

Pažiūrėkite žiniasklaidą, reklamą, kokie filmai, kokios panelės – verslas vyksta. Niekas nenori intelekto žmonių kelti, nes pinigų lengviausia uždirbti per sugedusį žmogų, o išmintingų žmonių yra mažai, o žemo ar vidutinio lygio labai daug. Jie nežiūri kokį maistą valgo, o tik grubesnius santykius. Tą grubų žmogų, tiesmukiškesnį nuveskite nemokamai į operą paklausyti, tai jis neiškęs.

Komercija nuėjo per seksą, per stiptizą. Štai Vilniuje reklamą raudonų batelių ne vienerius metus matau – panelė beveik nuoga ir avi raudonus batus. Parašyta, kad reklamuoja batus. Žmonės, kurie užsiima reklama, dabar pripratino paneles, kad jos pusnuogės vaikščiotų ir mokėti už nusirengimą nebereikia. O dabar dar ir pasirodžiusi reklama, kurioje sakoma, – „aš myliu batus“. Tai rodo, kad visuomenė tiesmukiška, nes „pasikabina“ ant tokių dalykų, galbūt greitai ir „auksinius raištelius“ įsimylės.

Dabar dažnai draugystės prasideda nuo lytinių santykių, o ne nuo jausmų ir patys paaugliai tą pastebi. Kaip grąžinti jausmus į pirmą vietą?

Labai paprasta. Viskas priklauso nuo Vyriausybės, o jos veikėjai bijo prevencijos. Jie visą laiką laukia, kad pasekmės būtų, o tai didžiausia klaida – jų gobšumas. Reikia stotelėse ne paneles nuogas reklamuoti, o reikia reklamuoti šeimą. Pavyzdžiui, ateina vyras iš darbo pavargęs – šeima pasitinka ir pagerėja jam nuotaika. Reikia parodyti, kaip veikia šeima, kaip darosi gražesnis gyvenimas.

Investuoti reikia į žmogaus intelektą, į gyvenimo prasmės pamatymą. Tada bus mažiau pinigų išleista medicinai, nors medicina ir nori tų pacientų. Reikia žinoti, kad biudžete kažkiek pinigų bus mažiau, bet bus sveikesnė visuomenė, mažesnis mirtingumas, mažiau skyrybų, mažiau vaikų į vaikų namus. Šeimoje tėvai vaikams parodo pavyzdį, o šeimos parodys kitoms šeimoms pavyzdį. Čia kaip akmenį numetus į ežerą ir tos bangos vis didėja.

Ir reikia parodyti, kaip veikia meilė. Meilė kaip tikras šokoladas, o pavyzdžiui cukrus ir žirneliai kaip seksas. Prisivalgius pradžioje pigių saldumynų ir dažnai, nebeatskirsi kur yra kas. Bus nepakantumas, nebus kantrybės, o kantrus žmogus yra išmintingesnis, jis mąstantis, nežengia žingsnio nepagalvojęs. Žinoma, išmintingame žmoguje dar turi būti gėris, sąžinė.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos paaugliai vieni labiausiai apsvaigusių nuo alkoholio, be to, Lietuva šalis turinti viena daugiausiai rūkančių nepilnamečių. Kaip tai sustabdyti?

Daug kas žino, kad čia einama neteisinga kryptimi ir ją būtų galima keisti keliant žmonių intelektą. Turiu omenyje, kad, jei kelsi visuomenės sąmonę, tai mažės vartojimo, ypač tokių žmogui kenkiančių blogų produktų, o dabar dažniausiai žmogaus niekas nesaugo.

Šį procesą ne stabdyti reikia, o nuo mokyklos ar net nuo ikimokyklinio amžiaus reikia aiškinti vaikams apie gyvenimo prasmę. Be to, mokykloje reikia aiškinti mokytojams, kaip nesugadinti vaikams gyvenimo. Jie dažnai pabrėžia gerą mokinį, kurio pažymiai yra geri, tačiau iš tikrųjų geras mokinys, tas, kuris drausmingas ir sąžiningas. Gerai mokytis dar nieko nereiškia, juk gali gerai mokytis, o po to tapti geru vagimi.

Dauguma šiandienos mokytojų ne psichologai ir netgi ne pedagogai. Sakydami, kad kažkas gerai mokosi, jie neturėtų nužeminti kito. Be to, mokytojas neturėtų leisti, kad geriau besimokantis žemintų kitą, kurio tėvai galbūt negalėjo jam pasamdyti papildomų mokytojų. Mokytojams dažnai vienodai šviečia, jie pasirenka tuos, kurie gerai mokosi, aišku, jiems tada jau nieko daryti nebereikia, tik uždavinius duoti ir žaisti, o tiems kur blogiau mokosi, liepia tėvus atvesti.

Mokytojus reikia mokyti, kad tokiu būdu nekenktų žmonėms, nes tokie vaikai tampa apatiški mokslui, į mokyklą žiūri kaip į vergiją, o mokytojus norisi „paskandinti“. Kas jiems belieka – jie geria. Jei vaikas mintyse suformuoja savo gyvenimą, kuo jis bus užaugęs, tai jis niekada ir negers. Gal pabandys kažką, bet tikrai negers, nes protas pradės blogai veikti, jis blogai jausis.

Mokytojas taip turi kalbėti, kad vaikas patikėtų, o ne šabloniškai. Vieni mokytojai iš tikrųjų, o kiti viduje neatradę savęs ir neina savo keliu, o tik pinigų žiūri. Mokytojas, kuris teisingai suformavo savo gyvenimą, niekuomet nekenks mokiniui, visada ras ką pasakyti, kad mokiniai vienas kito neskriaustų.

Vis jaunėjantys žalingi įpročiai, nesveika mityba, per mažas judėjimas, sakoma, kad tik apie dešimtadalis vaikų Lietuvoje yra visiškai sveikų. Kaip auginti vaiką, kad jis sveikas būtų?

Reikia suvokti, kad žmogus kaip ąsotis. Priklauso, kas į jį pripilta. Vaikai bus sveiki, jeigu tėvai buvo drausmingi, sąžiningi, nekvaili, nebuvo visa galva pasinėrę į darbą, neužgožė vaikų, stengėsi juos pažinti, patarti pavyzdžiui, kokią specialybę rinktis.

Tėvai turi stebėti vaiką, pažinti jį, per tą pažinimą atrasti, kas jam geriausiai tinka, pabandyti tai patikrinti – pavyzdžiui nueiti į būrelius. Kai prasideda iš valstybės didesnis būrelių finansavimas, tai jų atsidaro labai daug, tada atrodo, kad nebuvo tų mokytojų ir staiga jų priviso.

Iš tikrųjų, kad su vaiku bendrautų, mokytojas turi dirbti dešimtimis metų, jis turi būti kaip fanatikas gėrio, nes turi labai daug atiduoti savęs, pamiršti apie save. Visą laiką aukoji save fiziškai ir energijos daug išeikvoji, čia ne kur statybose dirbti. Nuraminti protą, pabūti su savimi – išėję į atostogas tokie žmonės negali iš karto atsigauti, nes darbus su savimi ima į galvą, tu jų taip greitai neiškratysi. O šitie visi materialų darbą dirbantys žmonės, kur nėra darbo su žmonėmis, arba jei yra, tai šabloniškas, nieko bendro su žmogiškumu neturi.

Tokie žmonės tarsi praranda gėrio jausmą, sąžiningumą. Žmogus bet kokiame darbe neturi būti „sausas“, jis turi būti nuoširdus, tuomet jis savęs nepraras. Per gėrį gaunamas pozityvus grįžtamasis ryšys, žmogus tarsi pasipildo energijos, žinoma, jis neturėtų būti tarsi upelis, iš kurio leidžiama gerti ir blogiems ir geriems, reikia mokėti atskirti ir pajausti, kokie yra žmonės.

Sveiko vaiko neišaugins šeima, jei ji pati nebus sveika, tai neįmanoma. Ką ji gali išmokinti, jei vertybių neturi. Jie nebent gali sakyti, -„ va, eik į mokyklą ir jei kas, tai mokykla kalta“. Aišku, būna, kad ir mokykla kalta. Jeigu vaiko „stuburas“ geras, tai, aišku, mokykla nepakenks, nors ten ir blogiečių bus ir visko, jis žinos, kaip elgtis.

Bet tokių tėvų, kurie investuoja į vaiką, atiduoda laiko ir turi pinigų tam, nėra daug. Dažniausiai labai mažai kas gali daug laiko su vaiku būti – už mokslą reikia mokėti, už namus, transportą. Žinoma, mokėti reikia visiems, bet proporcija ir mūsų algos – tai Lietuvoje ir slopina žmogų. Jeigu žmogus visą dieną kaip darboholikas dirba, tai jis yra kaip vergas, o kur laikas jam?

Išeitis viena – reikia darbdavius truputėlį paspausti iš tos pusės, kad pelno mokestį skirtų darbuotojų algoms. Dabar darbdaviai savo maišus kemša, jie nenori, kad žmonės gyventų geriau. Kurie nevergauja, savo turi, tai jiems daug nereikia, jie laisvi, bet ne kiekvienas turi tokį sąmoningumo lygį, kad galėtų šitam chaose nebūti pakabintas į sistemą.

Kai reikia tiek laiko praleisti darbe, kaip palaikyti gerus santykius su vaikais? O, kaip rodo tyrimai, tie santykiai ir yra vaikų laimės pagrindas.

Jeigu pyktis yra, tai reikėtų susitelkti be pykčio ir išsigryninti, su savimi viduje pabūti ir nors kažkiek minučių jeigu liko, tai pakalbėti su vaiku labai nuoširdžiai, išklausyti jį. Suaugę žmonės, kai jiems kas nors blogai, jie eina į bažnyčią, atsisėda į „būdelę“ ir kalba – taip nuima įtampą.

Visada tėvai turi būti išmintingesni, jie turi nuolat augti. Apskritai gyvenime yra daug iššūkių, visokių painiavų, kad jas perprastum ir kad nesusipainiotum jose, tai pačiam reikia tobulėti, kad tas liūnas neįsiurbtų. Kitaip neturėsi ką su vaiku kalbėti – jis žliumbs ir tu žliumbsi, jei būsi silpno intelekto. Tu turi visą laiką parodyti, kad yra išeitis, o, jeigu jau negali nieko pasakyti, tai geriausiu atveju pasakyčiau – nesureikšminti to, kas yra. Pasakyčiau, kad tu man pats reikšmingiausias, o visa kita gali neegzistuoti.

Gyvenimas, kai kuo mažiau turi, tuo geriau jautiesi, nes tu nepriklausomas, tavęs niekas negali „pačiupinėti“, o tokių žmonių nelabai mėgsta. Juos lygtai mėgsta, bet jiems įsakyti negali. Nes, jeigu tu geras esi ir nieko neturi, tai tu laisvas. Tu nuvažiavai bet kur, ten pabuvai, tik nedaryk blogai ir tu laisvas.

Kuo daugiau žmonės turi, tuo labiau jie darosi vergais. Nekilnojamasis turtas kaip kuolas su grandinėmis, nes jie tavęs negali sugauti, bet tavo turtu gali visąlaik manipuliuoti. Tuo labiau, kad Lietuvoje liaudis dar „žalia“ nuo sovietinių laikų – neprotestuoja per mitingus, nerodo, ko jie nori, nes pagrinde žmogus kaip daviklis, jis rodo, ko jam reikia.

Tėvai nerimauja dėl vaikų, kur jie yra ar į nemalonumus nepakliuvo, kaip sukurti tą ryšį su vaiku, kad galėtų jaustis dėl jo ramūs?

Jei tokio ryšio nėra, tai vadinasi tėvai neturėjo sugebėjimų, tuo labiau, neieškojo, kaip jų įgyti. Dabar tėvams labai trūksta valios ir išminties, nors daug kas mano, kad seniai ją turi, dėl to ir neugdo nieko savyje.

Mes nepriklausomoje šalyje gyvename jau dvidešimt penkerius metus ir, jeigu iš tiesų žmogui užtektų tik laisvės, tai dabar gyventumėme aukšto intelekto lygio visuomenėje. Atgavus nepriklausomybę dėl greito materialaus pokyčio ir finansinio augimo pradėjo visuomenėje stipriai vystytis melas, pavydas, pyktis.

Laisvė tėra erdvė, kurią reikia užpildyti išmintingais įstatymais, pritaikytais tos šalies mentalitetui. Dabar daug kas Lietuvai siūlo sėkmingų šalių modelių, tačiau įstatymus turėtų kurti ne politikai, o sąžiningi filosofai ir „baltieji“ psichologai, nes jie galėtų įžvelgti, kas gali būti toliau – jie turėtų būti tarsi žyniai.

Be to, nors daug kam tai būtų nemalonu, tačiau reikėtų pateikti tikrą ne sumodeliuotą statistiką, kokio lygio daugumos žmonių intelektas Lietuvoje. Dažnai žmogaus egoizmas neleidžia jam nusileisti iki tikrosios savo kartelės. Būna, kad iškelia save virš tikrųjų sugebėjimų, paima aukštesnį lygį, kurio nepajėgia apčiuopti ir negali „suvirškinti“. Todėl žmonėms tiek problemų ir kyla, nes jie negali įvertinti, kokie jie patys yra. Savikritiškumas yra tarsi išminties vakcina, nes per jį žmogus keičia požiūrį – vieną informaciją į kitą. Tarsi statinyje silpnos plytos pakeičiamos stipresnėmis, kad pats statinys stovėtų ilgiau.

Dabar daug tėvų sako, – „ na mes išauginome…“. Na žinote – kaip tą moliūgą darže išaugino, tačiau vaiko išauginti neužtenka, reikia jam duoti išminties, kuri būtų paremta gėriu. Vaikas šeimoje turėtų būti ugdomas taip, kad užaugęs negadintų kitiems žmonėms gyvenimo. Tai padaryti gali tėvai, kurie vienas kitą myli, sąžiningai žiūri į pasaulį, atsakingai jaučia save prieš Dievą, yra sąmoningi, jie gali tikėjimą pritaikyti auklėdami vaiką.

Vaikui reikia parodyti sąžiningumą, tuos visus dešimt Dievo įsakymų, kaip jie veikia. Jeigu patiems tėvams trūksta išminties, reikia ieškoti tam tikrų mokymų, kad tai galėtų išaiškinti. Reikia vaiką įtraukti į kokį nors būrelį, bendruomenę, kad jis neįkliūtų į liūną. Reikia siųsti ten, kur mokytojai išmintingesni ir gali paaiškinti.

Kaip tėvams įvertinti tą išmintį, ar jie gali patys vaikui ją perteikti ar prašyti kitų. Juk turi būti savikritiškas, kad galėtumei įvertinti ar esi pakankamai išmintingas.

Esminis dalykas, jei tokie klausimai tėvams kyla, tai jau gerai, bet dažniausiai tokie klausimai tėvams nekyla. Galbūt stebėjimas vaiko, kaip jis elgiasi, galima ir namie pamatyti, ar vaikas pamąsto ką daro, tai tada reiškia gerai, ką davei, ir nerekia ieškoti, kas jam ką duotų, tėvai gali būti ramūs.

Tie tėvai, kurie išleidžia vaikus, bet juos blaško, nerimą pakursto tie kriminalai per televiziją, ir jaučia, kad jie nedavė jokių pamokų, jie patys žino, kad neturėjo ką duoti, tai jiems nerimas. Jie gali būti ir geri žmonės, tačiau trūksta intelekto. Jeigu turi vaiką, tai turi žinoti kaip jį auklėsi.

Kaip tėvams tapti išmintingesniais, kad duotų vaikui prasmingų pamokų?

Jeigu jie nori tapti išmintingesni, tai, jeigu netaps, tai suras, su kuo vaikui draugauti, kad jis turėtų iš ko imti pavyzdį. Reikia ieškoti tokių užsiėmimų, kuriuos veda mokytojai – gilesni filosofai, jie pamatę vaiką galėtų pakonsultuoti.

Vieną kartą daviau tokį patarimą pažįstamam buvusiam boksininkui, kurio vaikas labai norėjo pas mane mokytis Kung fu, bet aš negalėjau jo priimti dėl jo  amžiaus. Tada jam patariau nueiti su sūnumi į kokį vaikų klubą, paprašyti trenerio, kad leistų stebėti užsiėmimą ir pačiam pažiūrėti, kaip treneris elgiasi su vaikais, kaip vaikai vienas su kitu, ar nėra agresyvumo tarp jų ir galiausiai sulaukus treniruotės pabaigos pažiūrėti, kaip vaikai iš jos išeina – ar jie šypsosi, ar patenkinti? Jei taip, tai viskas gerai, svarbiausia vaiko nesugadinti.

Dabar moksleiviai dažnai renkasi specialybes, kur galima daug uždirbti ir tik vienetai, kurie rinktųsi studijuoti tai, apie ką iš tiesų svajoja. Ką daryti, kad vaikai siektų to, ko iš tikrųjų nori, o ne pagrindu laikytų materialų uždarbį?

Pavyzdžiui, jeigu aš gyvenau su tėvais penkiese viename kambaryje, tai mano svajonė buvo turėti didelį namą. Jei žmogus buvo susidūręs su sudėtinga finansine situacija, pavyzdžiui, negalėjo pavalgyti laiku, tai nori nenori esminiu dalyku tampa pinigai. Tie tėvai kurie turėjo verslus, gyveno pasiturinčiai, tai tie vaikai ramūs, nors būna ir degraduojasi, bet jie bent finansiškai nestokoja.

Reikia išmokinti vaiką atpažinti save, suprasti, ko nori iš gyvenimo, kokie pas jį viduje kalasi pradiniai ūgliai. Tėvai dažnai mato, kur vaikai linkę, bet, jei skaičiuos tik pinigus, kuriuos vaikas galėtų uždirbti, tai to neparodys arba net ir nepastebės tų polinkių. Tie, kurie galvoja apie pinigus, į vaiką paprastai nesigilina, jie galvoja apie profesiją, kuri duotų daug pinigų. Iš tikro tėvams turėtų būti malonu, kai vaikams malonu ir kai supranta, kad pinigai nedaro žmogaus laimingu, atvirkščiai, daro nelaimingu. Pati didžiausia ir teisingiausia investicija yra pats žmogus su savo potencialu, nes kur benuvažiuotų jis yra pats kaip „ofisas“.

Pats žmogus turi save taip išugdyti, kad jis būtų tarsi „kilnojamas“ turtas. Jis ir yra tas finansinis išteklis, kurio be prasmės neišleis, o pagrįs sąžiningais tikslais. Viename žmoguje gali būti daug savybių tarsi profesijų, kurias galima gyvenime panaudoti. Tuomet žmogus jaučiasi laisvas, jis nebijo pasaulio, nebijo, kad bus atleistas iš darbo – toks išlavintas žmogus ir sąžiningas daug kam reikalingas, bet geriausiai tokiam žmogui pačiam pradėti kurti kažką savo, pavyzdžiui – verslą. Tačiau ta veikla reikėtų eiti link žmonių gerovės, nes investuoti į save nėra prasmės – tai tarsi aklavietė, iš kurios reikia išeiti ir, jeigu gali, išvesti ir kitą žmogų, jeigu jus doras ir to vertas.

 

Pokalbis su Visuomeninės organizacijos “Sugrįžk į save” vadovu – fizinio ir dvasinio sąmoningumo mokytoju Vytautu Karkleliu.