Pirmiausia išskirčiau sustiprėjusią išvermę. Ir ne tik fizinę, daugiau ištvermės ir kantrybės turiu atliekant protinį darbą, siekiant užsibrėžto tikslo, vykdant užduotis. Pradėjau jaustis užtikrinčiau, tvirčiau ir labiau vertinti savo esamus gebėjimus. Per fizinius pratimus supratau, kad galiu daryti pažangą,o tai primena, kad žmogaus galimybės labai didelės. Tiesiog reikia tuo tikėti.
Be abejo daugiau išvermės gavau ir fiziškai lengviau ištveriu didesnius krūvius, šaltą ar karštą orą. Atsirado daug daugiau kantrybės bendrauti su žmonėmis, kurie paprastai sukelia susierzinimą, atsirado daugiau energijos su visais elgtis maloniai, kas turėtų būtų natūralus dalykas.
Užsiėmimai vyksta po darbo. Nors neretai dėl nuovargio tekdavo save prisiversti nueiti į užsiėmimus, nes po darbo norėdavau tik išsidrėbti lovoje ir viskas, tačiau nuėjus nė karto nesigailėdavau, kad atėjau. Po treniruotės visada tik prašviesėdavo protas ir atrodo galėdavau imtis dar ko nors. Kuo toliau, tuo mažiau reikia pastangų priversti ateiti į treniruotė, kai žinai, kokį rezultatą gausi.
Pagrindiniu tikslu tapo susikurti ir išlaikyti vidinę ramybę. Esat ramybei, gali tvirtai priimti spredimus, bendrauti, susikaupti tiesiog skaitant dirbant, ir tada esant vidinei ramybei daug lengviau siekti tikslų ir kieviena akimirką tampa prasminga.
Pradėjau greičiau dirbti, nes pagerėjo koncentracija, dėmėsys ir susikaupimas. Taigi daugiau laiko atsirado sau. Suvokiau, kad laikas sau yra ypač svarbus, todėl pradėjau geriau planuotis savo laiką, ir efektyviau dirbti.
Artimi draugai pastebėjo, kad rečiau ištinka silpnumo akimirkos, kai viską pieši juodom spalvom, skundiesi, nerimauji.
Labai sustiprėjo kūnas. Kadangi šaltis pasidarė nebe toks baisus, rečiau sirgau. Po užsiėmimų labai pagerėjo miego kokybė. Miegodavau daug kiečiau ir daug geriau pailsėdavau.
Anksčiau iš kantrybės kartais galėdavo išvesti labai menki dalykai – neplauti indai, megztinis užsikabinęs už vinies, žmogus pasakęs kažką nemalonaus. Tokie dalykai suerzina vis rečiau, o prairęs megztinis visai nebesuerzina. Kitų žmonių elgesį išmokau suvokti, kaip jų pačių vidinių problemų išdavą, ir kad tai visai niekaip nesusiję su manimi, jiems patiems viduje labai skauda ir jie nori visą purvą išversti pirmam pasitaikiusiam. Taip pat jeigu reikia padaryti kokią nors užduoti ir užstringu kažkur viduje, nebepradedu taip panikuoti, kaip anskčiau. Pradedu stebėti, kas darosi viduje.
Mano savybių tobulėjimas tam tikrose srityse būtų užtrukęs daug ilgiau (jeigu nebūčiau lankiusi užsiėmimų) ir dabar būčiau tikriausiai ne daug pasistumėjusi, ypač kalbant apie mano kantrybės, pakantumo, ištvermės lygį. Aišku augti dar reikia dar labai labai labai daug. Aišku, dar būna kai įstringu viename uždarame rate – blogų emocijų dažniausiai, tačiau ilgai ten nebeužsibūnu, kaip anksčiau. Kai ant akių užsideda toks „rūkas“ ir viskas darosi blogai, daugiausiai dvi dienas esu tokiose emocijose, bet net ir pirmą dieną suprantu, kad kažką dariau negerai ir kad iš viso to reikia išeiti.
Meilė man pačioje pirmoje vietoje. Noriu ir stengiuosi, kad meilė mane lydėtų visur – kad mylėčiau tai, ką darau, mylėčiau maistą, kurį gaminu, ką valgau, ir aišku, žmones, su kuriais bendrauju. Meilė man apkritai pati didžiausia jėga ir visos kitos vertybės įeina į jos sąvoką.
