Pradėjęs lankyti treniruotes po kurio laiko pasijutau sveikesnis, žvalesnis – anksčiau dienomis jausdavausi tarsi apsnūdęs, pagerėjo savijauta, taip pat tapau ramesnis, tapo lengviau susikaupti sprendžiant įvairius sunkumus ir neleisti būti išmušamam iš pusiausvyros.

Anksčiau su aplinkiniais bendraudavau paviršutiniškai – nors bendraudamas praleisdavau nemažai laiko, retai bandydavau suprasti ko ir kaip jie gyvenime siekia. To neįvertindamas negalėdavau žmogaus iš tikrųjų pažinti ir suprasti, ar jį verta vadinti draugu, ar ne, dėl to natūraliai pasikeitė artimų žmonių ratas, stengiausi daugiau laiko praleisti su žmonėmis, žinančiais daugiau už mane, ko anksčiau vengdavau nenorėdamas pasijusti neišmanėliu. Po užsiėmimų tapau tolerantiškesnis kito nuomonei, net jei jai nepritardavau – tiesiog supratau kad arba aš, arba jis dar nepasiruošęs atsisakyti klaidingo mąstymo ir nėra reikalo bandyti to pakeisti aršiais ginčais ar kitais būdais.

Anksčiau labai daug blaškydavausi, nežinojau ko siekiu, o kažką atradęs į tai labai greitai pasinerdavau, bet taip pat greitai ir mesdavau. Po treniruočių pavyko geriau ir ramiai, tarytum žvelgiant iš šono, įvertinti savo siekius, atsirinkti svarbiausius ir kryptingai jų link, nesukant į šonus, judėti. Dėl to natūraliai pradėjo geriau sektis moksluose, asmeniniame gyvenime.

Artimieji gan greitai pastebėjo kad tapau ramesnis, atviresnis kitiems žmonėms, nepriimu iš karto kito nuomonės, o pirmiausia ją apsvarstau, palyginu su savąja ir tik tada priimu sprendimus, kuriuos po to vykdau atsakingiau ir geriau nei anksčiau. Draugai, pažįstami pradėjo dažniau atsižvelgti į mano nuomonę, prašyti patarimo ar pagalbos ar priimti mano siūlomus sprendimus.

Nemanau, kad taip nutiko dėl to, kad išeitį pasiūlydavau aš, bet po užsiėmimų pradėjau kitaip žvelgti į aplinką, sunkumus, išgryninti problemas ir savo poelgius nuosekliai paaiškinti, o tai greičiausiai ir padėdavo žmonėms manimi patikėti. Galbūt pagelbėjo ir tai, kad spręsdamas problemas visada laikydavausi tų pačių principų, vertybių, asmeniniuose reikaluose neskirstydavau žmonių į draugus ir nedraugus, aplinkiniai tai žinojo ir gerbė.

Pernelyg nesistengiau savo įgyto supratimo ir įsitikinimų, susiformavusių užsiėmimuose, perteikti kitiems – didelė dalis žmonių kalba gražiai, bet gyvena tų žodžių nesilankydami, dėl to dažnas į tokias kalbas numoja ranka ir jų nesiklauso. Vietoj to, kad skirčiau jėgų kitų mokymui, pastangas skyriau bandymui pasiekti, kad mano darbai atitiktų mano įsitikinimus, aplinkiniai tai matydavo ir, jei paprašydavo, paaiškindavau kokia mano gyvenimo filosofija ar požiūris į aplinką, tačiau to nebrukdavau.