Užsiėmimus pas mokytoją Vytautą lankau nuo keturiolikos metų. Per aštuonis metus, klausydamas jo pamokų, suaugau fiziškai ir dvasiškai.

Pirmiausia išmokau meditacijos ir kvėpavimo pagalba nusiraminti ir sukoncentruoti savo mintis. Tobulėjant mano mąstymui, kito ir mano būdas – išmokau apmąstyti veiksmus prieš juos atliekant, stebėti reiškinius ir žmones, daryti mažiau klaidų. Prieš mano akis iškilo vaizdas gyvenimo, kurį norėčiau gyventi. Kadangi išmokau analizuoti save, dabar galiu daug lengviau padėti kitiems.

Antra, mokytojas formavo manyje sąžiningumo, atsakomybės, teisingumo, geranoriškumo vertybes. Užsiėmimų metu išmokau pamoką, kurios negaučiau jokioje mokykloje – kaip atskirti gėrį nuo blogio. Dabar galiu pajausti, kas veda save ir kitus į pražūtį. Vadovaudamasis dvasiniais principais, jaučiuosi ramesnis ir stipresnis, džiaugiuosi ne materialiais dalykais, o tuo, kad mano gyvenimas turi prasmę. Esu laimingas būdamas savimi, galėdamas būti geru ir teisingu kitiems.

Galiausiai treniruočių metu išmokau pažinti savo kūną ir jį mylėti. Žinau, ką turiu valgyti, kokius pratimus turiu daryti, kad išlikčiau sveikas ir žvalus.

Keičiantis mano mąstymui, keitėsi ir mano artimųjų ratas. Iš tiesų, su kai kuriais žmonėmis, su kuriais buvau labai artimas, ėmiau neberasti bendros kalbos – ypač su tais, kurie daug kalbėdavo apie pinigus, daiktus, būdavo emocionalūs. Jie tarsi pasiliko savo mažame rate, o aš ėmiau trokšti laisvės, bendrauti sudėtingesnėmis, dvasinėmis temomis – tačiau ne visi žmonės tai gali, dėl to ir teko atsisveikinti. Iš kitos pusės, patobulėjęs atradau didesnį norą padėti savo mylimiems žmonėms. Linkėdamas gero, stengiuosi perduoti jiems tai, ko išmokau pas mokytoją. Esu jam labai dėkingas už visas pamokas.