Nuo to laiko, kai pradėjau lankyti užsiėmimus, viskas pradėjo keistis. Supratau, kad greičiausiai, visų pirma, man patinka reguliarumas ir užsiėmimų dažnumas, o sykiu ir tai, ką per užsiėmimus veikiame. Po kurio laiko pradėjau suprasti, kad toks laiko ratas man yra saugus. Tuomet pradėjau tyrinėti: aplinką, save. Užsiėmimai man padėjo tarsi atsitraukti ir pažvelgti į save iš šono. Šitaip pažiūrėjusi, supratau, kas mane manyje labiausiai liūdino. Daugybė dalykų pasirodė paprastesni nei seniau atrodydavo ir prieš krisdama į emocijų liūną, stengiuos į jį kristi tyliau, kadangi dažnai savo liūdesio net negaliu paaiškinti. Pradėjusi lankyti užsiėmimus, patvirtinau sau, kad man patinka kelias kuriuo aš einu ir įgavau pasitikėjimo savimi ne vien dėl to, kad geriau jaučiuosi fiziškai bet ir dėl to, kad čia išsigryninau tai, kas supa moters pasaulį. Pasidarė labai lengva būti savimi supratus, kad man nebūtina būti už vyrą. Visą laiką leisdavau su vyresniu broliu kaime, kuris mane išmokė ir malkas kapoti, ir žvejoti, ir padangą susiklijuoti, ir vinis kalti, ir šakas supjauti, ir t.t., todėl nelabai žinojau, kaip kitaip įmanoma. Mano draugės tokių dalykų neišmanė, todėl įdomiau būdavo bendrauti su berniukais, nei su mergaitėm. Iš pradžių nieko blogo tame nemačiau iki kol neužaugom. Tuomet pasidarė šiek tiek nepatogu ir visuomet jaučiausi tarsi dvigubas žmogus, bet to įsivardyti sau nepajėgiau. Taigi dabar, kai pagaliau supratau, kokia našta mano pečius slėgė, susitikau draugių, kokių niekada nebuvau sutikus – tikrų tikriausių mergaičių su kuriomis galiu dalytis dalykėliais.

·        Pagrindinė vertybė, nuo tada kai išmokau šitą žodį, man buvo šeima. Taip jau atsitiko, kad mes užaugome tokiose šeimose, kuriose visi skyrėsi. Neturėjau seniau draugų, kurių tėvai nebūtų išsiskyrę, todėl mes tarpusavy visuomet pasikalbėdavom ir pasikalbam apie tai, kaip jautėmės seniau ir kaip dabar. Kokios spragos širdyse, kokios lygumos mintyse, kaip kartais būna tuščia ir liūdna. Kiek seniau iš tiesų supratau, kas yra šeimos vertybė, tai dar klausimas, bet dabar, atėjus į užsiėmimus ir klausantis Mokytojo, paveikslas tampa ryškesnis, atsiranda kontūrai ir spalvos – kai kur tamsesnės, kai kur šviesesnės, o kai kur dar yra baltų, nepaliestų plotų. O tikslai seniau migruodavo. Kol esi mokykloje, tikslas yra įstoti į universitetą, o kol mokais universitete, tikslas yra pabaigti universitetą, o kai pabaigsi universitetą, tikslas yra sukurti šeimą. O dabar šitas muilo burbulas yra sprogęs ir kol kas sėdžiu ant kėdutės tuščiam kambary ir mąstau, ką man daryti. Toli už horizonto plytėjęs pats tikriausias tikslas – šeima, grėsmingai priartėja ir žmogus supranti, kad nieko su tuo nepadarysi – šeimos, kurioje augai, nesugražinsi ir šeimos, kurią gali sukurti pats – dabar nesukursi.

Iš tikrųjų, lankant užsiėmimus ir paraleliai dirbant darželyje, universitetas mano akyse prarado prasmę, darželis pasidarė mylima vieta, o asmeninis gyvenimas pasidarė aiškesnis supratus du anksčiau mano minėtus dalykus. Tačiau viskas dar tik galvoje, todėl negaliu sakyti, kad pavyko, neužtenka ryžto atsisakyti neprasmingo dalyko.

·       Kaip tavo artimos aplinkos žmonės pastebėjo tavo pokyčius?

Pats ryškiausias pastebėjimas buvo brolio. Jis man pasakė, kad tapau labai motiniška ir šeimyniška. Povilas yra sakęs, kad esu daug kantresnė ir stipresnė.

·       Kaip keitėsi bendravimo ratas – draugai  ?

Taip, su keliomis draugėmis natūraliai nustojom bendrauti. Išsiskyrėm be jokių konfliktų. Tiesiog pajaučiau, kad draugaudama su jomis švaistau save ir labai išsikraunu. Vakarėliai ir naktiniai išėjimai į miestą su tomis draugėmis mane labai sekina – ne bendravimas, o nesąmonių prisikalbėjimas.

·       Kaip keitėsi sveikatos būklė per tą laiką, kai lankai užsiėmimus?

Sveikatos būklė pasikeitė. Esu skrandinis ir pilvinis žmogus. Pradėjus lankyti užsiėmimus, išmokau šiek tiek nusiraminti ir atsipalaiduoti, todėl ir skrandis nusiramino. Dar, man regis, pagerinau kraujo apytaką, kadangi mažiau mėlynuoja rankos ir nagai pasidarė labai stiprūs ir sveiki, o kvėpavimas nuskaidrino veido odą.

·       Kokius anksčiau kasdien kylančius rūpesčius ir problemas laikei reikšmingais ir kaip keitėsi tai, kaip su iškylančiais iššūkiais susitvarkai dabar?

Na, seniau gal ne taip visur savęs klausdavau, kiek prasminga yra vienas ar kitas dalykas, todėl kokius nors darbus darydavau vangiau ir atmestiniau. Dabar, kai jau išmokau savęs paklausti, kiek tai yra prasminga, galiu arba labai nuoširdžiai atlikti darbą, arba ramia širdimi visai nedaryti. Žinoma, yra tokių dalykų, kur niekaip negali sau atsakyti į klausimą ,,Kaip man dabar susitvarkyti?”.

·       Kaip manai, kaip būtų susiklostęs tavo gyvenimas, jei nebūtum lankęs šių užsiėmimų? 

Tokiame ritme, kokiame gyvenu pastaruosius du metus, būčiau greičiausiai neištvėrusi ir pasidavusi. Užsiėmimai man padeda pasikrauti, įgaunu energijos ir galiu drąsiau, ir tvirčiau žengti į savaitės darbus. Jeigu nebūčiau atėjusi į užsiėmimus, tikriausiai iki šiol jausčiausi negalinti susitvarkyti su savo emocijomis, jausmais, mintimis. Būtų sunku.

·       Kokią vietą šiuo metu tavo gyvenime užima tokios vertybės kaip meilė, gėris, tikėjimas, teisingumas…?

Nežinau, negaliu atsakyti į šitą klausimą. Visada man buvo svarbios šitos vertybės, tik nesupratau kaip jos veikia. Dabar turbūt suprantu?