Aš pradėjau lankyti užsiėmimus nuo 14 metų ir gan greit supratau, kad jie ugdo ne vien savigyną, bet ir sveikatingumą, kitokį – sąžiningesnį požiūrį į pasaulį.

Prieš pradėdamas lankyti užsiėmimus buvau labai suformuotas ir apribotas savo aplinkos. Nors nuo 10 metų labai daug skaičiau klasikinės literatūros, tačiau vietoj to, kad bandyčiau iš tikrųjų suprasti gyvenimą, formavausi į tam tikrą snobą, kuris vertina žmones pagal apsiskaitymą, filosofijos žinojimą, gerus pažymius, tačiau nepakankamai gerbiau žmones, kurie neatitiko šitų požymių. Užsiėmimai padėjo atsivert visokiems žmonėms ir matyt ir vertinti juos daug plačiau.

Manau vienas svarbiausiu pokyčių buvo supratimas to, kiek svarbus yra kūnas. Kadangi užaugau katalikiškoj aplinkoj su dideliu dėmesiu skirtu Vakarų istorijai, filosofijai, į kūną žiurėjau beveik kaip į priešą, kuris gali vest į nuodėmę per pagundas. Užsiėmimai padėjo save giliau suprast ir žvelgt į kūną kaip į draugą, tuo pačiu telkiant dėmesį į mintis, jų švarą, teisingumą.

Man užsiėmimai labiausiai padejo asmeniniam gyvenime bendravime su šeima, draugais. Ypač svarbu tai, jog turiu gyvenimo filosofiją, pagal kurią galiu vadovautis ir bendraut su žmonėmis. Užsiėmimai pakreipė mano dėmesį į kitas religijas ir kultūras. Jei anksčiau kaip ‘doras‘ katalikas nebūčiau klausęs ar bandęs suprast islamo ar budizmo, tai dabar žiūriu į tai kitaip, bandau iš visko mokytis.

Iš asmeninės pusės, pradėjau klausyt savo širdies priimdamas sprendimus susijusius su artimais žmonėmis, antrąja puse.

Mano artimi žmonės labai gerai priimė mano augimą, tačiau aš manau, kad artimieji kartais manim perdaug pasitiki. Taip atsitinka, kai aš kalbu apie filosofiją, Taiči, Cigun ir artimieji tikisi, jog aš galiu padėt, tačiau aš manau, kad šiuo metu daug ką suprantu, bet iš tikrųjų išmokau daugiau nei dar pats naudoju.

Aš šiaip labai plačiai žiūriu į žmones ir iš tikrųjų stengiuosi neatmest, tačiau pastebėjau, kad labiau suprantu jų būklę, ir įgavau supratimą, kad ne visada esi atsakingas už kito žmogaus reakcija. Anksčiau labiau susireikšmindavau savo svarba žmones, dabar žiūriu į žmones kritiškiau ir matau, kur yra jų silpnybės ir problemos.

Per užsiėmimus labai sustiprėjau, padidejo lankstumas. Vienu metu, kai lankiau treniruotes itin sąžiningai apie metus, turėjau labai gerą fizinę būseną, kai kūne nieko neskaudejo – nei nugaros, nei kaklo, nebuvo jokios įtampos.

Iš tikrųjų dabar turiu mažiau baimės. Pasitikiu savimi ir manau, kad galiu su iššūkiais susidorot. Susipažinimas su mokytoju Vytautu labai padėjo, nes sutikau sąžiningą ir išmintingą žmogų. Dabar mažiau bijau iššūkių, nes žinau, kad yra žmonių, kurie gali patarti. Taip pat labai padėjo išmokta meditacijos technika, kuri leidžia pažvelgt į problemas objektyviai, paprastai. Galiausiai treniruotės sustiprino tikejimą, ne baimę, Dievui.

Manau, kad, jei niekada nebūčiau lankęs šių užsiėmimų, tai būčiau labiau blaškęsis ieškodamas, kaip susidorot su pykčiu ir baime. Taip pat manau, kad būčiau siauriau žiūrėjęs į žmones ir vertinęs iš snobiškos pseudo-intelektualios pozicijos. Manau, kad mano vidinė savijauta būtų daug sunkesnė nei ji yra dabar, ir būčiau nesutikęs tiek daug nuostabių žmonių kaip dabar, o tiesiog juos pražiūrėjęs.

Dabar tokios vertybės kaip meilė, gėris, tikėjimas ar teisingumas gyvenime užima labai svarbią vietą, tačiau yra sunku nesiblaškyt ir nepamiršt jų vertės.

Manau, kad šiuo metu nesu laikomas pavyzdžiu kitiems, manau, kad šiuo metu vyksta svarbus augimo procesas ir kad to pasekoj galėsiu vėliau padėt žmonėms ir juos įkvėpt.

Aš manau, kad kartais sugebu žmones supurtyt, parodyt, jog yra geresnis pasaulis, bet dar neturiu jėgos ir išminties juos ten nuvest.